- žėgeliai
- מė̃geliai sm. pl. (1) 1. ant gyvulio kaklo kabinama medinė trinka, kad negalėtų išlįsti pro tvoros ar gardo tarpą: Kiaulėms uždeda žė̃gelius, kad par tvorą nelįstų Škn. 2. žr. žėgliai 1: Jau čėsas šienaut žirniai, bo išsilukštis, reikia geriau nušienaut žali ir an žė̃gelių išdžiovint Grv. Ačiuo Dievuo, avižos žė̃geliūse, dabar galia ir lyti Trk. 3. Škn žr. žėgliai 3: Kiek ten visokių žė̃gelių reikia statant bažnyčią Vb. 4. Škn žr. žėgliai 6. 5. žr. žėglis 2: Uždėk žėgelius, reiks pradėt malt Sk. Vėjas žaidė žėgeliais, čia drobę prispausdamas prie skersinių, čia nematomais pirštais barbendamas į ją iš priešingos pusės J.Avyž.
Dictionary of the Lithuanian Language.